Mūsų studijos ir iliustratorės Onos M. Vidūnaitės keliai susikirto naujinant stalus restoranui „Miesto laboratorija”. Jau paleistus į gyvenimą, abu, alyvomis ir skrajojančiomis žmonių figūromis išpieštus stalviršius – gali išvysti užsukus kavos ar pusryčių Sapiegų parke. Esu tikra, kad iliustracijos nepraslys pro akį net didesniam žmonių sukury. Ant stalų nugulę piešiniai pasakoja apie ryšį susikuriantį už valgomojo stalo, apie bendrystę, pokalbius ir apie kvepiančią gegužę, kuomet tiesiog žydi alyvos.
Žaviuosi Onos M.V. piešimo stiliumi, jos projektu „Trapūs piešiniai”, gebėjimu užčiuopti bendražmogiškumą ir apie jį piešti.
Būtent – piešti apie.
Šio pokalbio metu pirmą kartą išgirdau, rodos, tokį akivaizdų iliustratorišką išsireiškimą – piešti apie. Ir tai yra būtent tai, ką Ona ir daro – kviečiu tuo įsitikinti.
– Elija
Piešti apie.
– Papasakoki šiek tiek apie iliustracijos žanrą. Kuo Tau jis skiriasi nuo kitų vizualiųjų menų ir kokias galimybes suteikia?
Man patinka pats žodis iliustracijos, nes jis man nusako tiesiog kažkokio jausmo ar minties įvaizdinimą.
Tuo pačiu mane jis mažiau įpareigoja nei žodžiai paveikslai, tapyba, menas. Kai mane pavadina menininke, man kyla tam tikra atmetimo reakcija, nes menas atrodo rimtesnis žodis nei iliustracija. Sakyčiau iliustracijoje yra daugiau žaidimo. Mane atpalaiduoja šitas žodis ir jis atitinka tai, ką aš veikiu.
– Geras, aš niekad nebūčiau pagalvojus, kad iliustratorius – tarsi reflektuotojas, atspindėtojas to kame jis yra.
– Kaip pati apibūdintum savo piešimo manierą?
Man labai patinka stebėti kaip kiti žmonės piešia ir pastebėti kokia yra jų linija. Kai aš galvoju apie manierą, tai man iš karto kyla asociacija su linija. Kokia yra mano linija? Vingiuota ir kažkuo švelni. Tuo pačiu man visada norisi paprastumo, nors kartais pasitaiko, kad jausmas labai prašosi daug detalių. Dažnai linkstu į minimalizmą. Mane įkvepia paprasti dalykai – gamta. Tad ir maniera tokia, kur vaizdas, jausmas susideda iš paprastų linijų.
– O kiek tavo linija yra valinga, ar sąmoningai ją kontroliuoji?
Man labai patinka toks pratimas – žaidimas kur turi pradėti nuo linijos, kažkurioje lapo vietoje ir tiesiog užpiešti visą lapą. Linijos piešimas labai atpalaiduoja, išlaisvina nuo lūkesčių. Vos tik padedu pieštuką ir nubrėžiu pirmą liniją – mane iškart aplanko atsipalaidavimas. Ir norisi pratęsti, sužinoti kas ten slypi už tos linijos. Daug žaidimo tame. (Kaip legit atskiau :D)
– Koks tavo dažniausias iliustracijų kūrimo procesas – pradedi nuo idėjos ar pirmiau paleidi ranką?
Turbūt yra keli būdai. Kartais kažkas įkvėpia iš šalies, tada galvoju, kaip tai atrodys, gal truputį daugiau apie kompoziciją pagalvoju. Bet labiausiai man rezonuoja tie darbai, kur tiesiog pradedu piešti ir kažkas išeina iš vidaus. Toks labiau impulsyvus būdas kurti.
Kai spalvinu (spalvos man visada ateina vėliau), atsiranda daugiau analizės kokios spalvos dera, kaip jas dėlioti. Spalvos man visada buvo antraeilės – pirmiausia mąstau apie formą, o paskui tik apie spalvą.
– Savo piešiniuose dažnai reflektuoji kasdienybės būsenas ar žmogiškus nutikimus – papasakok šiek tiek apie šitą sferą ir kodėl norisi ją vaizduoti.
Mane įkvepia tai, kas bendra visiem. Buitiškume yra daug bendros patirties ir išgyvenimų, jausenos. Gal dėl to apie tai norisi piešti, apie būseną kurią sukelia. Daug piešiu apie poilsį, nes pati dažnai jaučiuosi pavargusi ir pastebiu tą nuovargį kituose žmonėse. Ilsiuosi gamtoje, tad kai norisi pailsėti – norisi apie gamtą ir nupiešti. Temos iškyla iš bendrų ar mano pačios patirčių. Labai džiaugiuosi kai kam nors tai atliepia, kai kiti atpažįsta savo jausmus iliustracijose.
– Geras. Tu kalbėdama apie savo piešimą, sakai „piešti apie”.
Aha, niekad nepagalvojau, kad dažniausiai sakoma piešti ką, o ne piešti apie. Gal iliustravimas ir yra piešimas apie, nes tu iliustruoji tam tikrą patyrimą.
– Ar kurdama labiau mąstai apie iliustracijos atmosferą ar personažo tapatybę? Galbūt turi kokius atsikartojančius personažus?
Jo jo, turiu (juokiasi). Man labai patinka piešti belyčius žmogeliukus, nes tai tiesiog yra žmogus ir to užtenka. Pastaruoju metu pradėjau piešti dar tokį labiau mergaitišką veikėją, kuris ilsisi gamtoje, ilgesingai žiūri. Turbūt su tokiu žmogumi tapatinuosi pati. Taigi, atpažįstu šiuos du: belytis žmogus be konkretaus pavidalo arba mergaitė.
Į nekonkrečiuos veikėjus sutilpti gali dauguma. Norisi išlikti toje abstrakcijoje, tačiau kartais natūraliai gaunasi kažkoks individualus charakteris. Tiesiog būsena išplaukia per konkretesnį žmogų.
– O ar personažas keliauja su savo atsikartojančia būsena?
Sakyčiau, kad labiau panyra į aplinkos būseną – nedrasiai sėdi puodelyje, žiūri į horizontą, tarsi kažko laukdamas. Tarsi atspindi kas kas aplinkuj piešinyje yra. Tad nėra taip, kad tas pats personažas keliautų su ta pačia būsena, bet kartais pasitaiko, nes atsikartoja temos, apie kurias piešiu.
– Kaip tu įsivaizduoji – koks yra tavo iliustracijų žiūrovas? Ko ieškantį žmogų patraukia tavo kūryba?
Kai kuri, turbūt dažnai susimąstai apie žiūrovą, tačiau labai reikia išjungti tą mygtuką ir negalvot apie jį, kad iš tiesų sukurtum tai, ką vidus nori sukurti. Aš labiausiai suprantu kas yra mano iliustracijų žiūrovas, kai žmonės pasidalina, kas jiem surezonavo. Pamatau, kad tiem, kuriem patinka mano kūryba, tai atliepia kažką viduje. Turbūt tas žiūrovas nėra labai konkretus, bet labiau tai kas bendra mums visiems.
Niekad nesikūriau bendrinio žiūrovo, daug galvojant apie jį, sunku būtų piešiant išleisti kas viduje. Ir džiaugiuos, kad pavyksta apie jį negalvoti – vieniem patinka, kitiem neprilimpa.
– Man atrodo meistriškai užčiuopi tuos bendražmogiškus krislelius žmogiško būvio.
Norisi kukliai reaguoti į tą „meistriškai” – aš tiesiog džiaugiuosi, kad tai, apie ką man norisi kurti, atliepia ir kitiem. Malonu rasti bendrumo. Jaučiuosi dėkinga, kai žmonės sureaguoja, tada drąsiau pasidaro piešti ir kurti. Nebūtų man kas nors kažkada pasakęs, kad patinka mano piešinukai, turbūt nebūčiau pradėjus jais dalintis – todėl ir aš visada stengiuosi pasakyti, jei užkabino kieno nors kūryba, sureaguoti ir paskantinti. Tas „meistriškumas” toks stiprus žodis.
– Aha, aš jį vartoju, kai atrodo žmogus yra savo srovėj ir natūraliai tampa tuo „meistru”.
Pamąstysiu apie tai (juokiamės).
– Neseniai tavo piešiniais pasidabino du „Miesto Laboratorijos” stalai – kiek žinau, tai buvo pirmieji tavo iliustruoti baldai. Kuo skyrėsi kūrybinis procesas lyginant su tau įprastais iliustravimo būdais? Kiek kurdama mąstei apie būsimą stalų aplinką, „Miesto Laboratorijos” interjerą, restorano atmosferą?
Jooo, buvo be galo smagu! Pamenu, prieš savo praeitą gimtadienį galvojau, kaip norėčiau pabandyti piešti ant didelio objekto, nes įprastai man labiau patinka piešti ant mažų lapelių. Ir taip ir neprisiruošiau to padaryti. Tad buvo labai smagu kai tu, Elija, pasiūlei piešti ant šių stalų. Procese buvo labai daug džiugesio – žinant, kad atmosfera, kurioje stovės šitie stalai bus tokia žaisminga, laisvesnė aš nesijaučiau suvaržyta ir to dėka piešimo procese buvo daug atsipalaidavimo.
Tikrai galvojau apie vietą, kur šie stalai stovės ir kad tai yra vieta kur žmonės valgo, kur susirenka, šiltai leidžia laiką.
– Kas padiktavo motyvus, nugulusius ant „Miesto laboratorijos” stalų?
Pirma piešiau žalią stalą, kur norėjau pavaizduoti tokią kaip karuselę, kurioje sukasi žmonės, puodeliai, maistas. Ir tada tereikėjo rasti kompozicinį sprendimą, kad žiūrėtųsi. Tikrai daug minčių buvo apie jaukumą, norėjos, kad stalai būtų jaukūs. Pirmojo stalo idėja atsirado labai greitai.
Antrojo stalo idėja, kur piešiau alyvas ir įsipynusius arbatinukus, kilo iš impulso. Tą dieną eidama į studiją dar nebuvau iki galo sugalvojus kaip čia bus, bet buvo tiek daug alyvų! Pagalvojau „ach, kaip būtų smagu tas alyvas nupiešti”, nes iš tiesų kai prieš metus galvojau apie didelį formatą, aš ir galvojau apie daug alyvų. Ir taip susidėjo, kad gavau progą tas alyvas nupiešti. Toks užfiksuotas gegužės laikotarpis.
– Ar norėtum tęsti iliustravimą ant baldų?
Labai norėčiau! Jeigu turit baldų (juokiasi) – labai prašau, linksma buvo ant jų piešti, labai norėčiau dar sykį! Tikrai labai džiaugčiausi kažką dar galėdama nupiešti ant baldų. Ačiū už galimybę.
Tikiu, jog pasklaidžius Trapius piešinius – atrastum ten ir savo atspindį. Oną visada gali pasiekti interneto puslapyje fragiledrawings.com – ten nugula visi jos darbai, knygelės, kalendoriai ir kitas gėris namams ar draugams bendryste sujungti. Ir norinčius, nors elektroniniu, bet paštu kas savaitę pasiekia Klajojantys piešiniai.
O jei norėtumei Trapių piešinių ant savo baldo – parašyki mums ir, su Onos prisilietimu, prikelsime jį dar gyvesnį nei kada buvo.
Šviesaus ir jungiančio Tau laiko.
